ketvirtukas

ketvirtùkas sm. (2) 1. traukinys, kuris eina ketvirtą valandą: Tai, sakai, ji ketvirtukù atvažiuos? Plv. Jei ketvirtukù važiuotum, gal jį pamatytum Kš. 2. žr. 1 ketvirtis 5: Nėr an ko gyvent – ketvirtùkas žemės, ir tas an dvie Švnč. Vyrai sutiko atidalyti vieną Augustiną ir siūlė jam ir šeštuką, ir ketvirtuką A.Vien.